Pradinių klasių mokytoja Jolanta Jankauskienė tobulėja mokinių dėka

Šiuo metu Šiaulių Salduvės progimnazijos pradinių klasių mokytojos  Jolantos kabinete šurmuliuoja trečiokai. „Būti mokytoju – tai būti vedliu, sudominti, įkvėpti mokinius“,- sako aštuntosios pradinukų laidos mokytoja. Kaip sekasi būti tuo vedliu, kalbamės su pačia Jolanta Jankauskiene.

Mokykloje dirbate jau trečią dešimtmetį. Keitėsi švietimo sistema, mokykla, mokiniai. Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

Prisimenu pirmuosius savo darbo metus. Tuo metu ką tik baigusiai studijas ir dar auginančiai pirmą sūnų buvo nemažas iššūkis įgytas žinias pritaikyti savo darbe. Mokinių dėka tobulėjau, augau.

Šiuolaikiniai vaikai drąsūs, smalsūs, žingeidūs, atviri. Stengiuosi priimti vaiką tokį, koks jis yra, jam padėti. Atsakomybė didelė, bet nuosekliai dirbant galima džiaugtis pokyčiais.

Iššūkį  galėčiau išskirti cituodama A. Einšteiną:  „Didžiausias mokytojo pasiekimas yra sugebėjimas pažadinti mokinio kūrybiškumą ir žingeidumą.“

Kiek esate išleidusi pradinių klasių laidų? Kaip per tokį laiką keitėsi Jūsų auklėtiniai?

Mokau 8 laidą. Kiekviena laida – išskirtinė, ypatinga. Vienose daugiau mergaičių, kitose – berniukų. Vieni gabesni tiksliesiems mokslams, kiti – meniniams. Visi vaikai yra vaikai, laukiantys apkabinimo, patarimo, dėmesio, atjautos, juoko.

Ar prisimenate savo pirmuosius auklėtinius?

Be abejo, prisimenu tiek pirmuosius auklėtinius, tiek kitų laidų mokinius. Technologijų dėka turime galimybę bendrauti. Kiek įmanoma palaikau ryšį su buvusiais mokiniais. Lietuvos lengvaatletei Dovilei Kilty palinkiu olimpinės sėkmės, linkėjimus perduodu muzikantui Jonui Lengvinui, gerų žodžių negailiu ir svetur išvykusiems. Džiugu mokykloje pakalbinti buvusių mokinių vaikus.

Ar jautėte pašaukimą tapti mokytoja, ar šis žingsnis buvo artimų žmonių paskatinimas?

Kiek save prisimenu, visada buvau labai savarankiška. Penkerių  mamai kepiau bulvinius blynus, pati rinkausi būrelius, 10 klasėje lankiau jaunojo pedagogo kursus, baigiau muzikos mokyklą.

Jau būdama pradinukė žinojau, kad mokysiu vaikus. Namuose turėjau dienyną. Grįžusi iš mokyklos surašydavau mokinių (klasėje mokėsi 30) pažymius. Galbūt pasirinkimą lėmė ir mama. Ji dėstė mokykloje fiziką ir chemiją. O galbūt ir sąžininga, išmintinga mano pirmoji mokytoja.

Kokiomis akimirkomis suvokiate, kaip greitai bėga laikas?

Laikas nenumaldomai bėga, palikdamas įvairius prisiminimus. Gimusi Vilniuje, mokyklą baigusi Trakų rajone, šaknis įleidau Šiauliuose. Net nepajutau, kaip greitai užaugo  du sūnūs. Vyresnėlis savarankiškai kuria savo gyvenimą, o antrasis – jau trečiakursis.

Darbe taip pat buvo daug permainų, iššūkių. Be tiesioginio darbo – pamokų vedimo, 13 metų turėjau būrelį ,,Augu saugus ir sveikas“. Man tai buvo didelis iššūkis viską pradėti nuo nulio. Mokiniai noriai lankė būrelį. Dalyvavome varžybose. Tris kartus patekome į Lietuvos finalus, 2 kartus tapome Lietuvos prizininkais. Patirtis neįkainojama. Dabartiniai aštuntokai pribėga ir padėkoja už kartu praleistą laiką, kurtą santykį. Šiuo metu domiuosi skaitmeniniu turiniu. Vėl nauji potyriai kitame ,,Kompiuteris ir aš“ būrelyje.

Naujose veiklose, iššūkiuose ir suvoki begalinę laiko tėkmę.

Kas priverčia Jus šypsotis?

Kiekviena diena atsineša naujus tikslus, naujus potyrius, atradimus. Esu gamtos vaikas – labai mėgstu uogauti, grybauti, keliauti, auginti gėles. Per pandemiją pradėjau piešti, mėgstu megzti, gaminti. Tuo ir džiaugiuosi. Laiminga esu, turėdama nuostabią šeimą. Gerai žinau, kiek reikia daug dirbti, kad pasiektum užsibrėžtų tikslų. Labai džiaugiuosi antrajam sūnui (po 13 metų treniruočių) apgynus Lietuvos plaukimo meistro vardą. Visos šios akimirkos ir verčia šypsotis.

Kaip manote, kas yra blogiau: patirti nesėkmę ar taip ir nepabandyti?

Turiu svajonių. Daug ką dar noriu išbandyti. Manau, dar bus nemažai pirmų kartų. Manęs nestabdo žinojimas, kad gali ir nepasisekti.

Ką pasirinktumėte: kelionę po Skandinavijos ar po pietines Europos šalis?

Kaip minėjau, mėgstu keliauti. Labiausiai norėčiau aplankyti pietines Europos šalis, o galbūt kada nors sveikinsiuosi ir iš tolimos Australijos.

Ar galėtumėte rekomenduoti tokią perskaitytą knygą, kada užvertus paskutinį jos lapą pagalvoji, kiek daug būtum neatradęs, jei jos nebūtum perskaitęs?

Mėgstu skaityti įvairią literatūrą. Vertybių virsmas įvyko perskaičius Linos Ever knygą ,,Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“. Visiems linkiu nepamesti savęs, džiaugtis mažais dalykais, būti vieningiems ir taikiems.